Kodėl finansų ekspertai elgiasi kitaip nei moko kitus

Įdomu tai, kad daugelis finansų profesionalų savo asmeniniam biudžetui taiko visiškai kitokius principus nei rekomenduoja klientams. Jie retai naudoja sudėtingas skaičiuokles ar detalizuotas išlaidų kategorijas. Vietoj to renkasi paprastesnius, bet efektyvesnius metodus, kurie veikia ilgalaikėje perspektyvoje.

Kai paklausi finansų planavimo specialisto, kaip jis pats tvarko pinigus, dažnai išgirsi: „Aš nefiksuoju kiekvieno kavos puodelio.” Tai nėra veidmainystė – tai supratimas, kad biudžeto planavimas turi būti tvarumas, o ne tobulumas. Profesionalai sutelkia dėmesį į didžiąsias sumas ir automatinius procesus, o ne į mikromanagementą.

Realybė tokia, kad finansų srityje dirbantys žmonės mato, kaip žmonės nesėkmingai bando laikytis pernelyg sudėtingų sistemų. Jie žino, kad geriausias biudžetas yra tas, kurio laikaisi, o ne tas, kuris atrodo įspūdingiausiai Excel lentelėje.

Atvirkštinio biudžeto metodas: pirma sau, paskui viskam kitam

Vienas populiariausių metodų tarp finansų profesionalų – tai vadinamasis „pay yourself first” principas arba atvirkštinis biudžetas. Esmė paprasta: kai gauni atlyginimą, pirma automatiškai pervedi tam tikrą sumą į santaupas ar investicijas, o su likučiu gyveni kaip nori.

Tarkime, uždirbi 2000 eurų per mėnesį. Vietoj to, kad bandytum sutaupyti tai, kas lieka mėnesio pabaigoje (paprastai nieko nelieka), iš karto pervedi 300 eurų į atskirą sąskaitą. Su likusiais 1700 eurų dengi visas išlaidas. Jei pinigų pritrūksta – mažini išlaidas, o ne santaupas.

Šis metodas veikia dėl kelių priežasčių. Pirma, jis paverčia taupymą automatiniu procesu, kuris nevyksta tik tada, kai „atsiranda noro”. Antra, jis priverčia prisitaikyti prie mažesnės sumos, o žmonės yra stebėtinai lankstūs prisitaikydami prie turimo biudžeto. Trečia, nereikia sekti kiekvieno cento – arba telpi į biudžetą, arba ne.

Finansų profesionalai šį metodą mėgsta dar ir todėl, kad jis eliminuoja sprendimų nuovargį. Kai kiekvieną mėnesį turi spręsti, kiek sutaupyti, dažniausiai rasi priežastį sutaupyti mažiau. Kai procesas automatinis, sprendimas priimtas vieną kartą ir veikia be pastangų.

50/30/20 taisyklė su individualiomis pataisomis

Galbūt girdėjai apie 50/30/20 taisyklę: 50% pajamų būtinoms išlaidoms, 30% norams, 20% santaupoms. Bet finansų profesionalai šią formulę naudoja kaip atspirties tašką, o ne griežtą taisyklę. Jie pritaiko ją pagal savo gyvenimo situaciją ir tikslus.

Pavyzdžiui, jaunas specialistas, kuris nori greitai sukurti finansinį pagrindą, gali naudoti 50/20/30 arba net 50/15/35 padalijimą – daugiau santaupoms, mažiau norams. Kažkas, kas jau turi solidų rezervinį fondą ir investicijų portfelį, gali sau leisti 60/30/10 padalijimą.

Esmė ta, kad šie skaičiai nėra šventybė. Jie veikia kaip diagnostinis įrankis. Jei pastebėji, kad būtinoms išlaidoms išleidžiuoji 70% pajamų, tai signalas, kad kažkas negerai – arba pajamos per mažos, arba „būtinos” išlaidos iš tikrųjų tokios nėra. Jei norams leidžiama tik 10%, galbūt gyveni pernelyg griežtai ir rizikuoji perdegti.

Praktiškai tai atrodo taip: suskaičiuoji savo faktines išlaidas per pastaruosius 3 mėnesius ir suskirstai jas į šias tris kategorijas. Paskui palygini su idealia proporcija. Jei skirtumas didelis, ieškosi būdų, kaip pereiti arčiau tikslinių procentų – bet palaipsniui, per kelis mėnesius, o ne per naktį.

Kategorijų minimizavimas: kodėl mažiau yra daugiau

Daugelis biudžeto programų siūlo dešimtis kategorijų: maistas namuose, maistas restorane, transportas, drabužiai, pramogos, komunalinės paslaugos ir taip toliau. Finansų profesionalai dažnai sumažina tai iki 5-7 plačių kategorijų arba net mažiau.

Kodėl? Nes kuo daugiau kategorijų, tuo daugiau sprendimų reikia priimti kiekvieną kartą, kai fiksuoji išlaidą. Ar ši kava priklauso „maistui” ar „pramogoms”? Ar Netflix yra „pramogos” ar „komunalinės paslaugos”? Šie smulkūs sprendimai kaupia nuovargį ir daro biudžeto tvarkymą nemaloniu užsiėmimu.

Paprastesnė sistema galėtų atrodyti taip:
– Būtinos išlaidos (būstas, maistas, transportas į darbą)
– Skolos (jei yra)
– Santaupos ir investicijos
– Visa kita

Arba šiek tiek detaliau:
– Pastovios išlaidos (būstas, draudimas, prenumeratos)
– Kintamos būtinos išlaidos (maistas, transportas)
– Laisvalaikis ir pramogos
– Santaupos
– Investicijos

Kai kategorijų mažai, lengviau matyti bendrą vaizdą. Jei „visa kita” kategorija išsipūtė iki 800 eurų per mėnesį, akivaizdu, kad reikia kažką keisti. Nereikia analizuoti, ar per daug išleidai batams ar kosmetikai – tiesiog matai, kad diskrecines išlaidas reikia mažinti.

Nulinio balanso biudžetas: kiekvienam eurui – užduotis

Nulinio balanso biudžetas reiškia, kad kiekvienam eurui, kurį uždirbi, iš anksto priskiri paskirtį. Jei uždirbi 2000 eurų, planuoji, kur eis visi 2000 eurų – į sąskaitas, santaupas, išlaidas. Mėnesio pabaigoje „nepaskirstytų” pinigų turėtų likti nulis.

Tai nėra tas pats, kas išleisti viską. Priešingai – santaupos ir investicijos yra tokios pat „išlaidos” kaip ir nuoma. Skirtumas tas, kad nieko nelieki atsitiktinumams. Nėra „likusių” pinigų, kurie tiesiog guli sąskaitoje be tikslo.

Praktiškai tai veikia taip: prieš prasidedant mėnesiui, sukuri planą. Nuoma – 600 eurų, maistas – 300 eurų, transportas – 100 eurų, rezervinis fondas – 200 eurų, investicijos – 400 eurų, pramogos – 250 eurų, drabužiai – 100 eurų, įvairūs – 50 eurų. Iš viso: 2000 eurų. Visi pinigai turi darbą.

Finansų profesionalai šį metodą vertina už discipliną, kurią jis ugdo. Kai kiekvienas euras turi paskirtį, tampa sunkiau pateisinimui išleisti „tik 50 eurų” kažkam neplanėtam – nes tie 50 eurų jau buvo paskirti kažkam kitam. Norint juos išleisti, reikia sąmoningai pakeisti planą ir nuspręsti, iš kurios kategorijos paimsi pinigus.

Tačiau šis metodas reikalauja daugiau laiko nei kiti. Reikia kas mėnesį peržiūrėti ir koreguoti planą, ypač jei pajamos kinta. Todėl jis tinka tiems, kurie nori maksimalios kontrolės ir yra pasirengę skirti tam laiko.

Kelių sąskaitų sistema: fizinis pinigų atskyrimas

Daugelis finansų profesionalų naudoja ne vieną, o kelias banko sąskaitas skirtingiems tikslams. Tai fiziškai atskiria pinigus ir sumažina pagundą išleisti tai, kas skirta santaupoms ar konkretiems tikslams.

Tipinė struktūra galėtų atrodyti taip:

**Pagrindinė einamoji sąskaita** – čia ateina atlyginimas ir iš čia mokamos visos sąskaitos bei kasdienės išlaidos. Idealiu atveju mėnesio pabaigoje šioje sąskaitoje lieka minimali suma.

**Rezervinio fondo sąskaita** – čia kaupiami pinigai nenumatytiems atvejams. Šią sąskaitą naudoji tik tikroms krizėms (netekti darbo, skubi medicininė išlaida), o ne „krizėms” kaip išpardavimas mėgstamoje parduotuvėje.

**Tikslų sąskaita** – čia kaupi konkretiems trumpalaikiams tikslams: atostogoms, naujo kompiuterio pirkimui, automobilio remontui. Kai tikslas pasiektas, pinigai išleidžiami ir prasideda kaupimas kitam tikslui.

**Investicinė sąskaita** – čia eina pinigai, skirti ilgalaikiams tikslams per investicijas. Ši sąskaita paprastai būna investicinėje platformoje, o ne įprastame banke.

Kai atlyginimas ateina, automatiškai paskirstomas į šias sąskaitas pagal iš anksto nustatytus procentus. Pavyzdžiui, iš 2000 eurų atlyginimo: 1400 eurų lieka pagrindinėje sąskaitoje, 200 eurų eina į rezervinį fondą, 150 eurų į tikslų sąskaitą, 250 eurų į investicijas.

Šis metodas veikia psichologiškai. Kai matai pagrindinėje sąskaitoje 1400 eurų, žinai, kad tai – visi pinigai, kuriuos gali išleisti šį mėnesį. Nėra minčių „gal galiu sau leisti, nes sąskaitoje yra 2000”. Tie kiti 600 eurų fiziškai yra kitur ir nėra prieinami kasdieniam naudojimui.

Procentinis metodas kintamoms pajamoms

Laisvai samdomam darbuotojams, verslininkams ar tiems, kurių pajamos kinta nuo mėnesio iki mėnesio, standartinis biudžetas neveikia. Negali planuoti 600 eurų nuomai, kai vieną mėnesį uždirbi 1500 eurų, o kitą – 3500 eurų.

Finansų profesionalai, turintys kintamas pajamas, dažnai naudoja procentinį metodą. Vietoj konkrečių sumų, jie planuoja procentus. Pavyzdžiui:
– 30% – būstui
– 20% – santaupoms
– 15% – mokesčiams (jei jie nėra automatiškai išskaičiuojami)
– 10% – transportui ir komunalinėms paslaugoms
– 25% – kasdienėms išlaidoms ir maistui

Kai gauni 2000 eurų, 600 eurų eina būstui. Kai gauni 3000 eurų, 900 eurų eina būstui. Taip, tai reiškia, kad mažų pajamų mėnesiais gyveni kukliau, o gerų – patogiau. Bet sistema išlieka stabili ir nereikia kas mėnesį iš naujo pergalvoti viso biudžeto.

Svarbus niuansas: kai pajamos kinta, reikia sukurti didesnį rezervinį fondą nei tiems, kurie turi stabilų atlyginimą. Finansų patarėjai rekomenduoja 6-12 mėnesių išlaidų rezervą vietoje standartinių 3-6 mėnesių. Šis rezervas veikia kaip pajamų išlyginimo mechanizmas.

Dar vienas taikymas: kai gauni ypač gerą mėnesį, papildomus pinigus (viršijančius įprastą vidurkį) skiri pagal iš anksto nustatytą formulę. Pavyzdžiui, 50% eina į santaupas, 30% į skolų mokėjimą (jei yra), 20% gali išleisti kaip nori. Taip išvengi situacijos, kai geras mėnuo virsta išlaidų šėlsmu, po kurio seka finansinė kančia.

Kas veikia geriau nei sudėtingos skaičiuoklės

Finansų profesionalai žino vieną paslaptį: biudžeto planavimo įrankis nėra pats svarbiausias dalykas. Svarbiau yra turėti aiškią sistemą ir jos laikytis. Geriau paprasta sistema, kurios laikaisi, nei tobula sistema, kurią apleidi po dviejų savaičių.

Daugelis renkasi hibridinį požiūrį, derinantį kelis iš aptartų metodų. Pavyzdžiui, naudoja atvirkštinį biudžetą (pirma automatiškai perveda į santaupas), kelių sąskaitų sistemą (fiziškai atskiria pinigus) ir minimalistinį kategorijų skaičių (kad nebūtų per sudėtinga sekti).

Praktiškai tai galėtų atrodyti taip: gauni 2500 eurų atlyginimą. Automatiškai:
– 500 eurų eina į investicinę sąskaitą
– 200 eurų eina į rezervinio fondo sąskaitą
– 100 eurų eina į tikslų sąskaitą (atostogoms ar kitam)
– 1700 eurų lieka pagrindinėje sąskaitoje kasdienėms išlaidoms

Su tais 1700 eurų gyveni kaip nori, nesekdamas kiekvieno cento. Jei pritrūksta – žinai, kad reikia mažinti išlaidas. Jei lieka – kitą mėnesį gali šiek tiek padidinti automatinį pervedimą į santaupas arba sau leisti kažką ekstra.

Svarbu suprasti, kad biudžeto planavimas nėra vienkartinis veiksmas. Tai procesas, kuris keičiasi kartu su tavimi. Pradedantysis gali pradėti nuo paprasčiausio atvirkštinio biudžeto, vėliau pridėti kelias sąskaitas, o dar vėliau, jei reikia daugiau kontrolės, pereiti prie detalesnio planavimo.

Finansų profesionalai taip pat reguliariai (paprastai kas ketvirtį) peržiūri savo sistemą ir klausia savęs: ar tai vis dar veikia? Ar jaučiuosi kontroliuojantis pinigus, ar pinigai kontroliuoja mane? Ar sistema man padeda, ar sukelia stresą? Pagal atsakymus koreguoja požiūrį.

Galiausiai, geriausias biudžeto metodas yra tas, kuris tau veikia. Ne tas, kuris atrodo įspūdingiausias, ne tas, kurį naudoja tavo draugas, o tas, kurio gali laikytis ilgą laiką be didelio streso. Finansinis sėkmingumas ateina ne iš tobulo plano, o iš nuoseklaus, nors ir netobulo, veikimo.