Lietuva vs. Europa – kur mes iš tikrųjų esame?
Kalbant apie atlyginimus, lietuviai dažnai svyruoja tarp dviejų kraštutinumų: vieni sako, kad gyvename neblogai, kiti – kad iki Vakarų Europos dar toli kaip iki mėnulio. Tiesa, kaip dažniausiai būna, slypi kažkur per vidurį. Bet skaičiai – jie neklausia, ką mes norime girdėti.
2024 metais Lietuvos vidutinis bruto atlyginimas siekia apie 2 100–2 200 eurų per mėnesį. Skamba neblogai? Palyginkime.
Šiaurės kaimynai ir tas nepatogus skirtumas
Suomijoje vidutinis atlyginimas artėja prie 3 800 eurų, Danijoje – virš 5 000 eurų. Net Estija, mūsų kaimynė, su kuria mėgstame lygintis, šiuo metu lenkia Lietuvą. Lenkija? Ji sparčiai vejasi – ir kai kuriuose sektoriuose jau aplenkė.
Tačiau čia prasideda įdomiausia dalis. Nominalūs skaičiai – tai tik pusė istorijos. Perkamoji galia yra tas rodiklis, kuris iš tikrųjų pasako, kaip gerai gyveni. Pagal PPP (Purchasing Power Parity) indeksą Lietuva atrodo žymiai geriau – kainos pas mus vis dar mažesnės nei Vakarų Europoje, todėl tas pats euras „nuperka” daugiau.
Augimas yra. Bet ar pakankamas?
Per paskutinį dešimtmetį Lietuvos atlyginimai augo vienu greičiausių tempų visoje ES. Tai faktas, kuriuo galima didžiuotis. Nuo 2015 metų vidutinis atlyginimas išaugo daugiau nei dvigubai – tai nėra mažas žingsnis, tai šuolis.
Vis dėlto emigracijos statistika primena, kad skaičiai ant popieriaus ir realus žmonių pasirinkimas – du skirtingi dalykai. Tūkstančiai lietuvių vis dar renkasi Norvegiją, Vokietiją ar Nyderlandus ne todėl, kad ten gražesnė gamta, o todėl, kad skirtumas tarp atlyginimų vis dar yra pakankamai didelis, kad verta kraustytis.
Sektorių žirklės – ne visi gyvena vienodai
Vienas dalykas, kurio bendri vidurkiai neatskleidžia – tai milžiniška atlyginimų diferenciacija tarp sektorių. IT specialistas Vilniuje gali uždirbti 4 000–6 000 eurų ir jaustis visiškai konkurencingas Europos kontekste. Tuo tarpu slaugytoja ar mokytojas su 1 200–1 500 eurų žiūri į tuos pačius Europos vidurkius visiškai kitomis akimis.
Ši atlyginimų nelygybė – vienas skaudžiausių Lietuvos ekonomikos klausimų, apie kurį kalbama daug, bet sprendžiama lėtai.
Tai kur mes einame – ir ar einame pakankamai greitai?
Lietuva yra šalyje, kurią ekonomistai mėgsta vadinti „konvergencijos kelyje” – mes artėjame prie Vakarų Europos lygio, ir tai nėra tuščias žodis. Tačiau šis kelias nėra nei trumpas, nei garantuotas. Prognozės rodo, kad pilnas atlyginimų susiliejimas su senbuvėmis ES narėmis gali užtrukti dar 15–25 metus – jei augimo tempas išliks.
Skaičiai rodo progresą. Bet jie taip pat rodo, kad turime ką veikti – investuoti į viešąjį sektorių, mažinti atotrūkį tarp profesijų ir kurti sąlygas, kad žmonės norėtų likti, o ne skaičiuoti, ar apsimoka kraustytis. Lietuva turi potencialą – klausimas tik, ar jį paverčiame realybe pakankamai greitai, kol dar yra kam tą realybę kurti.
