Prieš porą metų, kai pirmą kartą susiskaičiavau, kiek realiai išleidžiu per mėnesį, man tiesiog susopo galvą. Ne todėl, kad būčiau kažkokia išlaidautoja – tiesiog niekada anksčiau nebuvau žiūrėjusi į pinigus kaip į kažką, ką galima kontroliuoti. Atlyginimas ateidavo, dalis išgaruodavo per pirmas dvi savaites, likusi dalis – kažkaip iki kito mėnesio. Klasika.
Tada nusprendžiau pabandyti kažką konkretaus: per metus sutaupyti 10 000 eurų, turint visiškai vidutinį atlyginimą (tuo metu gaudavau apie 1400 eurų į rankas). Skambėjo beveik neįmanomai, bet pavyko. Ne be klaidų, ne be nervų, bet pavyko. Štai kaip tai atrodė iš vidaus.
Pirmas žingsnis – pamačiau, kur pinigai tiesiog dingsta
Mėnesį laiko rašiau absoliučiai kiekvieną išlaidą. Kavos puodelį darbe, taksi grįžtant naktį, prenumeratas, kurias pamiršau atšaukti dar prieš metus. Tas mėnuo buvo pats svarbiausias visame procese, nors tuo metu atrodė kaip visiškai nereikalingas biurokratinis pratimas.
Paaiškėjo, kad turėjau tris streaming prenumeratas, kurias iš esmės nenaudojau, ir kad maistui užsisakinėjimui per mėnesį išleisdavau daugiau nei už nuomą. Tikrai ne juokauju.
Antras žingsnis – automatizavau viską, ką galėjau
Čia yra dalykas, kurį suprato jau visi finansų blogeriai prieš mane, bet kol pati nepabandžiau – netikėjau, kad tai tikrai veikia. Kai tik gaunu atlyginimą, iš karto (tą pačią dieną) tam tikra suma automatiškai persikelia į atskirą sąskaitą, kurios net nematau kasdien naudodama banko aplikaciją.
Skaičius, kurį pasirinkau, buvo apie 25% nuo atlyginimo. Iš pradžių atrodė skausmingai, po dviejų mėnesių – net nepastebėjau, kad tų pinigų nėra. Smegenys tiesiog prisitaikė prie mažesnės „matomos” sumos.
Trečias žingsnis – papildomos pajamos, be kurių nebūčiau susidorojusi
Būkime sąžiningi – vien taupant iš vidutinio atlyginimo, 10 000 per metus yra sudėtinga, jei ne beveik neįmanoma, priklausomai nuo miesto ir gyvenimo būdo. Man teko ieškoti papildomo šaltinio. Pasirinkau laisvai samdomą darbą savo srityje – kelis vakarus per savaitę skirdavau projektams, kurie atnešdavo papildomai 200-400 eurų per mėnesį.
Tai nebuvo malonu. Buvo vakarų, kai norėjosi tiesiog gulėti sofoje, o ne dirbti antrą darbą. Bet žinojimas, kad tie pinigai eina tiesiai į taupymo sąskaitą, o ne į kasdienes išlaidas, padėjo išlaikyti motyvaciją.
Ketvirtas žingsnis – permąsčiau, kas man tikrai svarbu
Čia gal skambės kaip klišė, bet taupymas privertė mane susimąstyti, ko aš iš tikrųjų noriu iš gyvenimo. Atsisakiau daugybės smulkių pirkinių, kurie man teikė momentinį malonumą, bet visiškai nieko nereiškė po savaitės. Vietoj to leidau sau vieną didesnę patirtį per mėnesį – kelionę, koncertą, gerą vakarienę su draugais.
Paradoksalu, bet mažiau leisdama chaotiškai, aš pradėjau jaustis laimingesnė, ne liūdnesnė. Kai žinai, kur eina pinigai ir kodėl, dingsta ta nuolatinė nerimo jausena dėl finansų.
Kur tie pinigai keliavo
Neplanavau viso to laikyti tiesiog banko sąskaitoje – infliacija juk suvalgytų didelę dalį vertės. Dalį pinigų investavau į paprastus, pigius indeksinius fondus, dalį palikau likvidžią (avarinis fondas turėjo būti pasiekiamas per kelias dienas, ne mėnesius). Nesu finansų ekspertė ir nesiūlau savo pasirinkimų kaip patarimo – tiesiog dalinuosi, kaip pati sprendžiau šitą klausimą.
Tai kas iš viso to lieka po metų
Sutaupyti 10 000 eurų per metus turint vidutinį atlyginimą – nėra magija ir nėra vienas paslaptingas trikas. Tai kelių dalykų kombinacija: sąžiningas žvilgsnis į savo išlaidas, automatizavimas, kad nereikėtų kasdien priiminėti sprendimų, ir noras kartais pasišvęsti (tas antras darbas tikrai nebuvo malonumas).
Bet svarbiausia, ką iš to išsinešiau, nėra ta suma banko sąskaitoje. Tai jausmas, kad turiu kontrolę. Kad jei kažkas nutiktų – prarasčiau darbą, susirgčiau, norėčiau staiga pakeisti gyvenimą – turiu pagrindą, nuo kurio atsispirti. Ir tas saugumo jausmas, tiesą sakant, vertas daugiau nei bet kokia suma skaičiuose.
